Lt / En
Dovilė Tumpytė. Įkūnytas menas kaip juodoji dėžė
2014.XI.25
2014 m. lapkričio 25 d., antradienį, 18:00 ŠMC skaitykloje

Renginys iš ciklo „Tyrėjai. PhD serija“.

Kai patekau į Janet Cardiff ir George Burres Miller „Vaiduoklių mašiną“ (2010), fizinio kino kūrinį Hebbel teatre Berlyne, po pusvalandį trukusių intensyvių patirčių fizinės ir medijuotos realybės vienyje negalėjau suprasti, kas su manim atsitiko. Kai kuratorius Raimundas Malašauskas prieš menininko Marcos Lutyens hipnozės seansą, kurio metu buvo „panaikintas“ Franko Zappos paminklas Vilniuje („Aktyvus miestų anuliavimas“: Franko Zappos paminklas, 2012), pasakė smegenis ir sąmonę laikantis viena iš meno medijų, pagalvojau: „geras...“. Kai Venecijoje menininkė Myriam Lefkowitz tepasakiusi, kad „yra viena taisyklė – tai pasivaikščiojimas tylint, o dabar užsimerk“, paėmė mano ranką ir išsivedė valandai į miestą („Ėjimas, akys, rankos (Venecija)“, 2013), atverdama jį taip, kaip niekada nesitikėčiau jo (ir savęs) patirti, nebekilo abejonių – šiose meno praktikose yra kažkas, kas joms suteikia išskirtinumo, ir ką vertėtų aptarti meno teorijoje bei platesniame kultūros kontekste.

Neuromokslo ir sąmonės tyrimų žinios skatina meno praktikų plėtrą: menininkai atranda ir taiko naujus meno kūrimo būdus, bandydami „užkariauti“ dar maksimaliai neišnaudotą subjektyvią, takią ir neapčiuopiamą kūrybos terpę – žmogaus smegenis ir sąmonę. XXI a. atsiranda kraštutinai performatyvi dalyvaujamojo meno forma, kuri dalyvio kūne su(si)kuria įvairių fiziologinių ir psichinių pojūčių pavidalu. Ją siūlau vadinti įkūnytu menu. Išskirtiniu jo bruožu laikytina atskirų kūrybos dėmenų (kūrinio terpės, medijos/technologijos, medžiagos) sintezė išskirtinai dalyvio sąmonėje subjektyvios ir vienkartinės patirties forma – jai, o ne materialiam objektui tampant galutiniu kūriniu. Žmogaus kūnas ima atlikti takios, kintančios kūrinio laikmenos funkciją. Kūrinio, sukuriamo sąmonėje ir išliekančio tik jį patyrusiojo atmintyje, neįmanoma tapačiai atkurti ar reprodukuoti. Įkūnyto meno, kurį metaforiškai galima pavadinti „juodąja dėže“, kūrimas laikytinas nauju gyvosios terpės naudojimo mene būdu, atsiradusiu mokslo ir menų sąveikoje. Šiuos teiginius ir bandysiu išskleisti tyrimo pristatyme.

Dovilė Tumpytė yra menotyros doktorantė (nuo 2013 m.) Vilniaus dailės akademijoje (VDA).

Iliustracija: Myriam Lefkowitz, Ėjimas, rankos, akys (Bylis) / Walk, Hands, Eyes (Biel/Bienne), 2013.

Kalendorius
Quinn Latimer. Turi rasti savo formą
Šiuolaikinio meno centro edukacinė programa gruodžio – sausio mėnesiais
Išskirtinio dizaino knygos iš viso pasaulio, 2018
„Tindirindis 2018“ pristato: Trumpametražių eksperimentinių animacinių filmų programa 08EX - „Eksperimentinė forma T“
Godos Palekaitės eksponato „Reklamuojant anarchizmą“ lankymas
Knygos „Socialinės tikrovės mediacija: kultūra, politika ir visuomenė“ pristatymas
Archyvas