Sausio 22 d., penktadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje

Mirjam Wirz
FLASH BAR

Nuotraukos: Mirjam Wirz ir „flash baro“ dalyvių
Tekstai: Mirjam Wirz, Maria Bustnes
Leidinio dizainas: Joseph Miceli
80 psl.
ISBN 978-9986-957-44-7
Išleido Šiuolaikinio meno centras, 2009-2010 m.
Leidybą parėmė Lietuvos kultūros ministerija
„Flash baras“ – tai renginių formatas, kurį specialiai Vilniui sukūrė fotografė iš Šveicarijos Mirjam Wirz. Drauge su Augustinu Beinaravičium, Julija Goyd ir kaskart vis naujais pagalbininkais 2006–2008 metais ji ieškojo pusiau viešų vietų, kuriose būtų galima iš čia pat rastų medžiagų sumeistrauti barą. Idėja vienam vakarui suburti žmones apleistame taksi parke, ką tik privatizuotame futbolo stadione ar vienoje paskutinių nerakinamų Senamiesčio laiptinių kilo pirmiausia iš nepasitenkinimo naujais viešos miesto erdvės organizavimo principais – pokyčiais, kurie daugmaž sutapo su šalies įstojimu į Europos Sąjungą. „Chaosas pamažu užleido vietą labiau dailių kontūrų nei visuomenės naudos paisančiam viešosios erdvės tvarkymui. Lygiai kaip tai vyksta visame pasaulyje, ir visur tai lygiai taip erzina“, rašo Mirjam Wirz. Ilgai netruko, kol bent kartą „flash bare“ apsilankę žmonės ėmė patys siūlyti naujas renginio vietas. Lietuvių ir anglų kalbomis išleistame menininkės leidinyje dokumentuojami šeši Vilniuje vykę „flash barai“, žymintys ypatingą Vilniaus miesto istorijos laikotarpį.

*

Ruošos buvo per akis. „Flash baras“ net buvo paskelbtas per radiją, ir aš vyliausi, kad įstatymo ir tvarkos sergėtojai kvietimu nepasinaudos. Barą įrengėme mikroautobuse, garso aparatūra rado vietą ant prekių pristatymo platformos, o kelią link jų užmaskavome garsų, šviesų ir dūmų uždanga. Įeiti reikėjo pro didžiausius metalinius vartus pasaulyje. Tai buvo film noir tunelis pačiam miesto vidury. Visada jaučiau, kad Vilnius kažkuo panašus į film noir herojus: visko matęs, kerintis.“ (Mirjam Wirz, tekstas iš knygos „Flash Bar“)

„„Flash baras“ atsiranda vis kitoje miesto vietoje ir, masindamas neonine šviesa bei nuotykingų komiksų estetika, kviečia prisijungti – daryti pažįstamose vietose tai, ko niekada ten nedarai.
„Flash baras“ niekada nevyksta ten, kur jau yra buvęs, ar bent jau niekada nebūna lygiai toks pat. Jį galima būtų palyginti su kokia nors nesudėtinga malonia veikla – gerai pažįstamo žaidimo žaidimu ar nerūpestinga transgresija, kai „taisyklių“ paisome tik tada, kai už jų nesilaikymą gali tekti susimokėti, o tokioje situacijoje atsidūrę ieškome kitos išeities. Tarsi aplenktum problemą, neleisdamas, kad primesta eiga diktuotų tau, ką daryti, kaip daryti, ką galvoti ir t.t.
Arba lyg trumpam susibūrusi minia.
“ (Maria Bustnes, tekstas iš knygos „Flash Bar“)

Fotografija nėra tik atvaizdų gamybos technologija: tai ir mąstymo technologija, kuria pasakojama apie pasaulį, išreiškiamas savitas požiūris ir mąstymo būdas. Jos dėka gali įsitraukti į įvykius, fiksuoti tai, kas vyksta ir dokumentuoti veiksmus, kurie neleidžia fotografui likti vien stebėtoju. Fotografas turi atsieti save nuo įvykių tam, kad prie jų priartėtų.“ (iš Mirjam Wirz 2006 m. sukurtos ŠMC TV laidos)