Lt / En
Žvirbliai
2012.VI.22 - VIII.12
Tikriausiai taip atrodytų paroda, jei ji būtų sukurta žvelgiant iš kūrinio, o ne autoriaus, kuratoriaus, koncepcijos ar žiūrovo perspektyvos.

Žvelgiant formaliai, projektas „Žvirbliai“ gali būti įvardytas kaip paroda. Lygiai taip pat šis projektas gali funkcionuoti ir kaip kūrinių, kurie svajoja dalyvauti kitose parodose, kurie yra nepatenkinti savo kūrėjais, kuratoriais ar parodos koncepcija, katalogas. Arba kolektyvas, agentūra, tarpininkaujanti tarp kūrinių, menininkų bei parodų, profesinė sąjunga ar viena iš prancūzų sociologo Bruno Latouro aprašyto Daiktų parlamento žinybų. Pradžioje šis projektas siekė sujungti nepaklusnius, besimaskuojančius, pabėgusius, neužbaigtus ar save sukūrusius kūrinius – beveik subjektus, kurie yra pakeliui į naujas tapatybes, projektus bei parodas, kurių atvirumas naujoms situacijoms neleidžia jų apibrėžti tokiomis palyginti uždaromis sąvokomis kaip kūrinys, autorystė, koncepcija (kurią jie turėtų įkūnyti ir į kurią turėtų įsisprausti), diskursas (kuriame jie turėtų būti „aiškinami“) ir t. t. Greitai paaiškėjo, kad tikriausiai visi kūriniai gyvena ir nepriklausomą savo gyvenimą, kuris tik retais atvejais sutampa su autoriaus biografijos ar primesto diskurso tvarkos kontūrais.

Jei šioje vietoje būtų ne visai taktiška vėl kalbėti apie kontekstą, paminėkime bent precedentus. Italo Carlo Collodi personažas Pinokis liepia elgtis su juo atsargiau staliui vos tik pradėjus jį skaptuoti, o įgijęs kojas iškart įspiria savo skulptoriui ir pabėga. Jo nosis dar nepaklusnesnė – Pinokio paradoksas apibrėžia prieštaringą situaciją, kai Pinokio nosis auga ne tik jam meluojant, bet ir tada, kai jis pažada meluoti, t. y. sako tiesą. Vienas iš Nikolajaus Gogolio personažų pasigenda savo nosies, kuri tampa asmeniu ir gyvena nepriklausomą gyvenimą. „Pietų parke“ ant pelės yra užauginamas mokytojo falas, kuris pabėga kartu su pele, kaip du atskiri kūnai viename. Raimundas Malašauskas tekste „Ar kūriniai irgi kuruoja?“ mini Francesco Manacordą, kuris teigia, kad norėtų pamatyti parodą, kurią kuruotų dvi papūgos, šeši šokoladiniai pyragai, jūros vandens dubuo, dvi skardinės šilto „Guinness“ alaus, pelargonijos vazonas ir Maria Lind. Pasak R. Malašausko, tai būtų jo mėgstamiausia „Documenta“. Kiekviena Davido Lyncho režisuoto „Twin Peaks“ serialo serija pradedama vieno iš personažų, moters su malka rankose, monologu. Tačiau kalba ne moteris, o malka – moteris seriale yra tik vertėja, tarpininkė tarp serialo herojų ir jų paslaptingų gyvenimų, apie kuriuos kalba ir kuriuos kalbina malka, jei ši funkcija ir šie terminai išvis gali būti priskirti malkai.

Grįžtant prie šios parodos konteksto, prie „Žvirblių“ – ar gali būti, kad kiekvienas parodoje dalyvaujantis kūrinys gali papasakoti apie save ir parodą (parodas) kaip minėtoji malka? Ir ar atsiras žiūrovas, ta „moteris su malka“, kuri išvers, retransliuos kūrinius? Galbūt tai būsite jūs ar dvi jūsų papūgos, šeši šokoladiniai pyragai, dvi skardinės šilto „Guinness“ alaus, pelargonijos vazonas ir Maria Lind?


Savo ar kitų kūrinius pasiūlė:
Liudvikas Buklys ir Gintaras Didžiapetris, Alex Cecchetti, Agata Erlacher, Antanas Gerlikas, Arūnas Gudaitis, Martijn In't Veld, Laura Kaminskaitė, Tim Kliukoit, Ignas Krunglevičius, Mikko Kuorinki, Diana Kuzmickaitė, Karl Larsson, Milda Laukinaitė ir Saulius Leonavičius, Nicholas Matranga, Darius Mikšys, Brandon Wall Olsen, Paul Paper, Jurgis Paškevičius, Matthew Post, Triin Tamm, Rimantas Tumasonis

Dalia Dūdėnaitė sukūrė parodos architektūrą pagal grupinio fotoportreto logiką.


Kuratorius:

Valentinas Klimašauskas


Iliustracija:

Dalia Dūdėnaitė, ekspozicija
Kalendorius
Kviečiame aplankyti parodas
„Vilniaus energijos“ koncertas
Julijono Urbono performatyvi paskaita ir kūrybinės dirbtuvės šeimoms „Levitacijos mokslas ir asteroidas „Lietuva“, arba ką gali kosminis kūnas„
Festivalio „Nepatogus kinas“ seansai ŠMC kino salėje
Sisteminės ne- ir post- žmogiškų šeimos narių konsteliacijos
Penki pasiūlymai Lukiškių aikštės memorialui
Archyvas