Lt / En
_formalizmas_:_ne_sėkmės_
2010.XII.03 - 2011.I.16
Paroda pratęsiama iki sausio 16 d.


Parodoje dalyvauja: Audrius Bučas, Liudvikas Jakimavičius, Herkus Kunčius, Valdas Ozarinskas, Ernestas Parulskis, Rolandas Rastauskas, Marta Vosyliūtė

Kuratoriai: Audrius Bučas, Valdas Ozarinskas



[[i]i]Nežinau kodėl, bet man labiau patinka nevykėliai už vykėlius. Gal todėl, kad ir pats toks esu. Paprastai gerame amerikiečių trileryje dorasis policininkas būna nevykėlis airis, kuris nesuvokia, kad reikia elgtis pagal nusistovėjusias komisariate taisykles, prisidaro bėdos ir sau, ir kitiems sujaukia ramybę.

Jei pradėčiau pasakoti apie savo pažįstamus ir draugus, ne itin daug galėčiau atrasti sėkmės istorijų. Mano generacija dažniausiai yra nevykėliai, ir jie dėl to sau plaukų nuo galvų nesirauna. Mano mokytojas Marcelijus Martinaitis, pamenu, sakydavo – nėra geresnės vietos visuomenėje ir laikysenos už kvailelio, trečiojo brolio, žodžiu, nevykėlio, kuriam vis dėlto siužeto finale ima ir pasiseka.

Tuo rakursu galėtume žvilgterėti ir į platesnę mūsų gyvenimo panoramą. Kad ir kur pasisuksi, vienos nesėkmės. Pynė nesėkmių istorijų. Pradėjome statyti nacionalinį stadioną, iššvaistėme milijonų milijonus, ir stop. Sukišome begales pinigų rengti Vilniaus metro ir tramvajaus projektams, studijoms apie elektros jungtis su skandinavais ir lenkais, atominės elektrinės statybą, galų gale kūrėme didingą filmą apie Žalgirio mūšį. Viskas popieriuje, o popierių vieta stalčiuje. Kartais imi galvoti, kad nepradėti įgyvendinti projektai geriau niekieno galvose nebūtų atsiradę, nes kai jie atsiranda, atsiranda ir problemos.

Prieš keletą dienų sutinku gatvėje vieną Kultūros ministerijos darbuotoją. Klausiu: kas naujo? Toji atsako: „Lietuvoje yra tik trys temos: Kedys, Valdovų rūmai ir VEKS-as.“ Ją tikriausiai erzina, kad sukamės lyg voverės tų temų rate, bet pažiūrėkime į tai nevykėlių rakursu.

Viso labo tai trys pačios garsiausios mūsų nesėkmių istorijos, kurias mūsų žiniasklaida tampo kaip žarną po kiemą. Ir gerai, kad tampo. Šių istorijų kontekste mes imame reflektuoti patys save ir suvokiame, kokioje nevykėlių bendruomenėje gyvename.

Kedžio istorija mums parodė, kokia perpuvusi yra mūsų teisėtvarkos sistema, Valdovų rūmai – kad mes, apimti puikybės, ne kaži kuo skiriamės nuo Babelio bokšto statytojų, VEKS-as – kad kišame pinigus už orą. Aišku, kas tuos pinigus į kišenes dėjosi, yra vykėliai, o visuomenė, kuri visados susigaudo po laiko – nevykėliai. Neatsimenu novelės autoriaus (gal O. Henris), kurio papasakota šmaikšti istorija dabar man išlenda iš atminties.

Vieno Amerikos miestelio centrinėje aikštėje kaži koks verslininkas sumanė padaryti atrakcioną. Jis prie namo sienos prikalė dėžę su akute pažiūrėti į jos vidų, o virš jos pakabino iškabą su užrašu: „Tik už kvoterį (25 centų monetą) pamatysi, ko nematęs.“ Iškart prie dėžės su akute centrinėje miestelio aikštėje susirinko didėliausia eilė smalsių miestiečių. Įmeta monetą, akelė atsidaro, ir jis pamato dėžėje špygą. Nueidamas nuo dėžės nė vienas nesako, ką pamatęs, nes jam gėda prisipažinti, kad jis nevykėlis.

Pagal panašų scenarijų dabar gyvena ir Lietuva. Išdurtas žmogus stengiasi nuslėpti faktą, kad jį išdūrė. Ir ne koks nors šuleris, o valstybė. Jis gėdijasi prisipažinti, kad yra tikrų tikriausias nevykėlis.

Nesėkmės istorijos yra kur kas įdomesnės, paveikesnės ir labiau intriguojančios už pasisekimų, nes jų besiklausant kyla graudus užuojautos jausmas ir nesavanaudiškas noras padėti. Nevykėlių solidarumas man yra daug gražesnis už sėkmingųjų puikybę.

Kartą kalbėjausi su rašytoju Grigorijum Kanovičium. Apie sėkmę jis pasakė labai taiklią metaforą. Sako: „Įsivaizduok žmogų, atėjusį prie ruletės į lošimo namus, kuriam ėmė ir pasisekė laimėti iš pirmo statymo. Jei jis tuoj pat, susikrovęs laimėjimą, neatsitrauks nuo ruletės ir loš toliau, naktį jis grįš į savo viešbučio kambarį ir paleis sau kulką į smilkinį. Ir daug geriau būtų nutikę, jei jam prie ruletės būtų nepasisekę.“ Didaktika labai paprasta – nesėkmė yra kelias į sėkmę, o ne atvirkščiai, kaip daug kas norėtų manyti, ir apie nesėkmes, o ne sėkmes reikia kalbėti.


Liudvikas Jakimavičius
Galerija
Pakvietimas į parodą _formalizmas_:_ne_sėkmės_
Kalendorius
Haruno Farockio filmų retrospektyva | Nepatogus kinas
Susitikimas su meno leidyklos „Primary Information“ įkūrėju Jamesu Hoffu
Leidykla „Circle Books“: prieinamumo politika, archyvų naudojimas ir partnerystė leidyboje
„Žinios iš kažkur kitur“. Kultūros vaidmuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos Europos demokratinėse permainose
Vilniaus galerijų savaitgalis Šiuolaikinio meno centre
Triguba sąmonė: Ciarán Wood video darbų peržiūra
Archyvas