Lt / En
Jei tu žinai, kad „čia yra ranka“...
nuo 2010.V.04
Paroda dedikuojama Horace'ui Goldinui (1873 – 1939 m.), vilniečiui, kuris išgarsino “Į dvi dalis pjūklu perpjautos moters” iliuziją. Vadovaujantis panašia iliuzijos konstravimo logika ši paroda siekia realizuoti į atskiras dalis padalintos parodos iliuziją.

Dalyviai:
Anonimas, Goda Budvytytė, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Antanas Dombrovskis, Stanislovas Filibertas-Fleury, Antanas Gerlikas, Martijn In‘t Veld, Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas, Nicolas Matranga, Elena Narbutaitė, Petras I, Post Brothers, Jennifer Teets, 2Easy Fashion, Ola Vasiljeva
ir
„Kalendoriaus“ kolektyvas (Goda Budvytytė, Kevin Killian, Falke Pisano, Adam Putnam, Aaron Schuster, Alex Cecchetti, Marco Belfiore, Juozas Laivys ir Darius Mikšys, Benoit Maire, Gintaras Didžiapetris, Jessie Ash, Patricia Esquivias, Yi-Ping Hou bei Joe Miceli)

Fizinės erdvės:
Heden Hier galerija, Haga; Lietuvos ypatingasis archyvas, Vilnius; Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius; Place du Petit Sablon, Briuselis; Šiuolaikinio meno centras: fojė, kabinetas antrame aukšte, skaitykla, vitrina; Vilniaus senienų muziejus.

Kuratorius: Valentinas Klimašauskas
Dizainerė: Goda Budvytytė
Kalbų redaktorius: Jurij Dobriakov


Parodos pavadinimas kaip viena iš parodos egzistavimo prielaidų

„Jei tu žinai, kad čia yra ranka, mes pripažįstame tau ir visa kita“ – taip prasideda Ludwigo Wittgensteino knyga „Apie tikrumą“, kuri autoriui gyvam esant egzistavo jo užrašų knygelėje tik užrašų sau pavidalu. „Ranką“ Wittgensteinas „ištraukia“ iš George‘o Edwardo Moore‘o (1873-1958 m.) teksto „Sveiko proto gynimas“ (1925 m.), kuriame šis įrodo, kad jei jis turi rankas, „ išorinis pasaulis tikrai egzistuoja“.

Gindamas sveiką protą Moore‘as atliko šiuos performatyvius veiksmus. Visų pirma, jis pakėlė dešinę ranką ir tarė: „Čia yra ranka“. Tada jis pakėlė kairę ranką ir tarė: „Čia yra kita ranka“. Trečiu sakiniu jis patvirtino tai, kas filosofams skeptikams neatrodė akivaizdu: „Taigi, bent dvi rankos egzistuoja išoriniame pasaulyje, reiškia, išorinis pasaulis egzistuoja“.
Tačiau Ludwigas Wittgensteinas privertė suabejoti tokia logika. Apeliuodamas į faktą, kad niekas nėra matęs savo smegenų, jis tą patį teiginį pavertė klausimu „ar aš žinau, kad turiu smegenis?“.

Tokia diskusija apie, iš pirmo žvilgsnio, akivaizdžių dalykų patvirtinimą, neigimą bei argumentų konstravimą skatina galvoti ir apie parodos konstravimo galimybes. Jei “sveiko proto“ sąvoka gali būti pagrįsta tokiu paprastu būdu, kodėl tada nedekonstravus, nepermontavus ir neišdauginus ryšių tarp rankos ir ją judinančių smegenų tam, kad sukurtumėme naujas rankas, smegenis ir ryšius tarp jų? Tokiu būdu, ši paroda, kuri prasideda ŠMC vitrinoje (arba per, apie, nuo vitrinos), siekia sukurti naujus ir atskleisti jau egzistuojančius santykius tarp kūnų, organų, smegenų ir vidinių bei išorinių tinklų.

Šioje vietoje norėtųsi grįžti prie Ludwigo Wittgeinsteino, tiksliau, prie jo brolio Paulo Wittgeinsteino. Paulas buvo vienarankis pianistas, kuris savo dešinę ranką prarado Pirmajame pasauliniame kare. Jis išgarsėjo būtent tuo, kad vienintele kairiąja ranka atliko kūrinius, kurie anksčiau buvo laikomi neįmanomais tik penkis pirštus turinčiam atlikėjui. Įsivaizduokime prielaidą, kad Paulas Wittgeinsteinas bando pakartoti performatyvų Moore‘o „sveiko proto gynimo“ veiksmą. Pirmiausia jis pakeltų dešinę ranką ir tartų: „Čia yra dešinė ranka (rankos nėra tik šiuo metu, arba šiuo metu ranka yra kažkur kitur)“. Tada jis pakeltų kairę ranką ir tartų: „Čia yra kairė ranka“. Trečiu sakiniu jis patvirtintų tai, kas filosofams skeptikams neatrodytų akivaizdu: „Taigi, bent dvi rankos egzistuoja išoriniame pasaulyje, reiškia, išorinis pasaulis egzistuoja“.

Paulo Wittgeinsteino dešinioji ranka – ta, kuri yra prarasta – egzistuoja kitaip nei ta, kuri liko savo vietoje. Ši trūkstama ranka egzistuoja kaip laikinas trūkumas – egzistuoja neegzistuodama. Nors koncertų metu, kuriuo jis grojo specialiai jam parašytus Sergejaus Prokofjevo, Richardo Strausso ar Maurice‘o Ravelio kūrinius, Paulas skambindavo kairiąja ranka, dešinioji, nesanti ir negrojanti ranka svariai prisidėjo prie to, kaip klausytojai girdėjo skambančią muziką.

Bet grįžkime prie parodos. Sekant Moore‘o logika, paroda gali egzistuoti, jei mes įrodome parodos egzistavimo prielaidas (pavyzdžiui, įrodome, kad egzistuoja parodos pavadinimas). Lygiai taip pat, parodos egzistavimas yra įmanomas, jei parodos pavadinimas veikia kaip „prarasta ranka“ ¬– per laikiną nebuvimą (pavyzdžiui, pavadinimas tikrai egzistavo ar egzistuos, tačiau šiuo metu dėl tam tikrų priežasčių mes negalime jo žinoti). Vadinasi, tam, kad parodos egzistavimas būtų įrodytas, parodai pavadinimas nėra reikalingas. Paroda vienodai gali egzistuoti ir per tai, kas tiesiogiai apibrėžia ją ir jos sudėtines dalis, ir per tai, ko jai trūksta (pavyzdžiui, erdvės, kūrinių, autorių, kita), ko ji neturi šiuo ar kitu metu, bet kas savo aktyviu nebuvimu, trūkumu užtikrina parodos buvimą ir skambesį.


Parodos erdvės: vitrina, modelis, diorama, žemėlapis, mastelis, organas be kūno, potencialų kolekcija, izoliuotos smegenys, smegenys vatoje, baltasis kubas, produktų rojus, in vitro, heterotopija, tinklas, kita

Vitrina (Vokiečių g. 2, buvęs „Graso“ baras) taip pat gali būti ir galerijos modelis, veikiantis panašiai kaip jos diorama.
Diorama – tai tūrinis realaus ar mažesnio dydžio tam tikros aplinkos modelis. Dioramos paprastai yra naudojamos muziejuose; vienas žinomiausių dioramos pavyzdžių Lietuvoje yra Dariaus ir Girėno „Lituanica“ lėktuvo katastrofos vietos rekonstrukcija Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Kaip ir žemėlapis, ypač jei jis sukurtas 1:1 masteliu, bet koks modelis turi mastelio problemą . Objekto mastelis yra tai, kas nurodo kiekybinį objekto santykį su tikrove, objekto ribas išoriniame pasaulyje ir dalina objektą į jo išorę ir vidų.
Šios parodos dalis, kuri eksponuojama vitrinoje yra diorama, kuri vienu metu yra ir parodos dalis, ir jos modelis. Panašūs santykiai gali būti aptinkami tarp kūno ir jam priklausančios, tačiau trūkstamos rankos. Įmanomas ir rankos be kūno modelis – prisiminkime Daiktą (angl. Thing T. Thing), personažą-ranką iš „Adamsų šeimynėlės“ („The Addams Family“). Ar gali būti, kad Daiktas įkūnija išverstą, inversinę Deleuzo ir Guattari kūno be organų koncepciją – organą be kūno? „Kūnas be organų“ yra apibūdinamas kaip potencialų kolekcija, kaip „nesusiformavusių, nestabilių medžiagų tekėjimas visomis kryptimis, laisvi intensyvumai ir nomadiniai vieniai, beprotiškos, tranzitinės dalelės“ . „Organas be kūno“ veikia kaip minėtos potencialų kolekcijos eksponatas, vienos iš potencijų įsikūnijimas. Organų be kūnų pavyzdžiais galėtų būti izoliuotos smegenys arba smegenys vatoje, pavyzdžiui, to paties pavadinimo Stanislavo Lemo romane, kuriame Solaris yra vaizduojamas kaip radikali Žemės priešingybė.
Lyginant su ideologine baltojo kubo galerine erdve vitrina yra tiek fiziškai, tiek ideologiškai atviresnė dėl savo stikliško perregimumo; tai – nuorodų erdvė. Tuo tarpu grynoji baltojo kubo erdvė yra nepriklausomybę nuo išorinio pasaulio ir laiko deklaruojanti ideali erdvė.
Parduotuvių, kino teatrų vitrinos tarnauja kaip pažadas to, ką gali rasti viduje. Be to, vitrinose (kaip ir specializuotose mugėse) galime rasti prototipų, koncepcinių modelių, beta versijų, manekenų, pilotinių treilerių, reklaminių plakatų, koliažų, asambliažų, dioramų ir kitomis technikomis atliktų kūrinių, kuriems lemta likti tik vitrininiais, nemasinės gamybos koncepciniais projektais.
Taigi, vitrina veikia kaip perregima nuoroda į mažiausiai du pasaulius – simbolinį (pavyzdžiui, balto kubo ar idealios produktų egzistavimo erdvės – produktų rojaus) ir išorinį (fizinį, vartotojų), todėl ji veikia heterotopijos principu. Pagal Michelį Foucault, heterotopija yra žmogiškos geografijos koncepcija, kuri apibūdina vietas ir erdves, kurios funkcionuoja nehegemoniškomis sąlygomis. Tokia erdvė paprastai yra kito erdvė, ji yra nei čia, nei ten, ji vienu metu ir fizinė, ir mentalinė; tokios erdvės pavyzdžiu galėtų būti telefoninio skambučio erdvė arba momentas, kai pamatai save veidrodyje.
Suvokti vitriną kaip heterotopinę erdvę gali padėti ir jos panašumas į in vitro (lot. stikle). In vitro vadinama laboratorinio tyrimo procedūra, kuri yra atliekama ne gyvame organizme, o kontroliuojamoje aplinkoje, pavyzdžiui, laboratoriniame mėgintuvėlyje. Daugelis eksperimentų ląstelių biologijoje yra atliekami laboratorinėje erdvėje, nes čia bandymų sąlygos skiriasi nuo tų, kurios yra organizmo, ląstelės viduje. Taigi, vitrina gali būti suvokiama ir naudojama kaip testinė tyrimų, eksperimentų erdvė.
Įvardinę vieną iš kelių čia išvardintų Vokiečių gatvėje esančioje vitrinoje funkcionuojančių erdvių kaip parodos erdvę turėtume padaryti išvadą, kad vitrina yra ir nėra vitrina tuo pačiu metu, lygiai taip pat tuo pačiu metu ji yra ir nėra vitrina, modelis, diorama, žemėlapis, mastelis, organas be kūno, potencialų kolekcija, izoliuotos smegenys, smegenys vatoje, baltasis kubas, produktų rojus, in vitro, heterotopija, tinklas ir kitos erdvės.


Apie parodos laikus

Tam tikra prasme projektas „Jei tu žinai, kad čia yra ranka“ yra parodos, kurios tikriausiai nebuvo, bet kuri bet kada gali įvykti, atkūrimas. Šis projektas tyrinėja parodos „veikimo“ ir atsiradimo galimybes bei ribas – didžioji parodą sudarančių parodos komponentų dalis buvo (veikė), yra (veikia), bus (veiks) patys savaime, nebūdami šios parodos dalimis. Todėl apie šį projektą galime galvoti ir kaip apie tik žiūrovų atmintyje veikiantį potencialybių tinklą, kurio atskiri kūriniai, dalyviai, nariai, mazgai, aktantai, organai ir kita, priklausomai nuo naudojamo diskurso, yra išsidėstę skirtinguose erdvėlaikio ir atminties taškuose.
Ši paroda nėra įprasta paroda erdvės, kurioje ji yra išsidėsčiusi, atžvilgiu. Jei galvotume apie įprastą parodos formatą kaip apie vienoje fizinėje erdvėje instaliuotus kūrinius (ar procesus), tai šios parodos erdvė visų pirma yra jos žiūrovo atmintis. Pradžioje sumanyta buvusio „Graso“ baro dalyje (Vokiečių g. 2) įsivaizduojama parodos erdvė pokalbių su parodos dalyviais metu buvo pripildoma ir ištuštinama (pasiūlymais, kritika, kūriniais, idėjomis). Tokių pokalbių metu (prisiminkime, kad pokalbis yra dar vienas performatyvumo tinkle modelis) parodos erdvė pildėsi tuštėdama, išsivietino ir pasiskirstė plačiame erdvės ir laiko lauke – žiūrovų atmintyje, parodos žemėlapyje, Šiuolaikinio meno centre, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Vilniaus Universiteto bibliotekoje, pinigų cirkuliacijos sraute, „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje, Hagos galerijoje ir kitur.
Grįžkime prie tikrosios šios parodos erdvės – žiūrovo atminties ir laiko. Kaip jau buvo minėta, didžioji parodos kūrinių dalis egzistavo (veikė) iki šio momento, todėl įmanoma, kad egzistuoja žiūrovas, kuris jau buvo šioje parodoje, nes parodos kūriniai jau buvo patekę į jų atmintį. Todėl neatmetama galimybė, kad ši paroda yra atmintyje įvykusios parodos atkūrimas (angl. re-enactment). Tikimybė, kad paroda jau egzistavo, o galbūt vis dar egzistuoja, prieštarauja įprastam parodų atidarymo (vernisažo) mechanizmui – juk neįmanoma paskelbti pradžios tam, kas ją jau turi ar turėjo. Kai paroda, kuri veikia tik atmintyje, persikelia į fizinę išorę, įgyja fizinį pavidalą, tada ji įgyja atminties išsipildymo, o kartu ir parodos uždarymo (finisažo) bruožų. Todėl parodos atidarymas yra greičiau prisiminimų repeticija, kurios metu yra patikrinamas atminties tikslumas, atmintis yra suaktyvinama naujų jungčių ir kontekstų. Parodos veikimo metu ir vėliau ji vėl persikels į atmintį ir virs heterotopija – belaikiame laike, bevietėje vietoje glūdinčiais parodos prisiminimais.
Ši paroda veikia kaip heterotopijų (gr. hetero reiškia „skirtingas“, topos reiškia „vieta“) ir heteroorganų (ypatingas organizmo sandaros vienetas, agentūra, instrumentas, per kurį veikia heterotopija) tinklas. Michelis Foucault kalba apie muziejų kaip apie laiko heterotopiją (arba heterochroniją), vietą, kuri talpina skirtingų stilių ir amžiaus kūrinius . Heterotopijos terminas gali būti naudojamas apibūdinant ne tik erdves, erdvių sudėtines dalis (didesnės heterotopijos gali talpinti mažesnes heterotopijas), bet ir judesį laike, vietoje, persikėlimą fiziniu ar nematerialiu pavidalu iš vienos vietos į kitą vietą. Heterotopija yra plūduriavimo būsena, kurios dėka yra sukuriama galimybė būti bent dviejose vietose vienu metu. Kaip vieną iš idealios heterotopijos pavyzdžių Foucault įvardina laivą:
„(...) suvokdami, kad laivas yra plūduriuojanti erdvės dalis, bevietė vieta, kuri gyvena pati savaime, uždara savyje ir sykiu pakibusi begaliniame okeane, tačiau judanti iš uosto į uostą, dreifuojanti zigzagais nuo bordelio iki bordelio, pasiekianti ir kolonijas ieškodama pačių brangiausių daiktų, paslėptų kolonijų soduose, suprasite, kodėl laivas ne tik buvo labai svarbus ekonominio vystymosi instrumentas, bet ir kartu didžiausias mūsų vaizduotės rezervas. Laivas yra heterotopija par excellence. Civilizacijose, kurios jo neturi, svajonės išdžiūva, nuotykius pakeičia espionažas, o piratus – policija.“

XX amžiuje laivo heterotopiją (tai žymi ir simbolinė Titaniko katastrofa) pakeitė lėktuvai, o šiuos – automobiliai, tačiau vyraujanti šio tinklo kultūros amžiaus heterotopija yra išvietinantis tinklas(-ai). Klausdamas, kokioje eroje šiuo metu mes gyvename, Kazys Varnelis Jaunesnysis teigia, kad „mūsų amžius – nors kiti amžiai turėjo savų tinklų – yra pirmasis modernus amžius, kurio pagrindinė organizuojamoji ir centralizuotas hierarchijas keičianti paradigma yra tinklas.“
Panašiai ir šioje parodoje žiūrovas tampa parodos žiūrovu tada, kai paroda susikuria jo atmintyje kaip heterotopijų ir heteroorganų tinklas , o ne uždara dvinarė „kūrinio – žiūrovo“ kilpa. Jei idealus heterotopijos pavyzdys yra laivas, tai vienas iš heteroorganų pavyzdžių yra akis. Žvelgdamas į akį joje matai daugiau nei vien į tave žvelgiantį regėjimo organą – anatominę akį (pavyzdžiui, akies spalvą, dydį, rainelę, lęšį, etc.). Akis tarnauja kaip organas, kuriuo informacija keliauja abejomis kryptimis vienu metu – iš į tave žvelgiančios akies bruožų galime spręsti ir apie jos savininko būseną („akis – sielos veidrodis“), mintis, ketinimus ir t.t.
Panašiu į heteroorgano veikimo principu veikia ir šios parodos kūriniai – pirma, jie yra objektai patys sau; antra, jie yra platesniame kultūros lauke kuriamo pasakojimo veikėjai; trečia, jie atlieka tam tikras specifines funkcijas šios parodos kontekste, akis į akį susitikdami su jos žiūrovais.



Galerija
Ola Vasiljeva
Ola Vasiljeva
Liudvikas Buklys
Kalendorius
Kviečiame aplankyti parodas
„Vilniaus energijos“ koncertas
Julijono Urbono performatyvi paskaita ir kūrybinės dirbtuvės šeimoms „Levitacijos mokslas ir asteroidas „Lietuva“, arba ką gali kosminis kūnas„
Festivalio „Nepatogus kinas“ seansai ŠMC kino salėje
Sisteminės ne- ir post- žmogiškų šeimos narių konsteliacijos
Penki pasiūlymai Lukiškių aikštės memorialui
Archyvas