Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos paroda „Meno sparnai“ – kompleksiškas meno projektas, kuriame meno kūriniams suteikiamas ne visai toks vaidmuo, prie kokio esame pratę. Kęstutis Šapoka yra ne tik menininkas, bet ir aktyvus meno kritikas bei teoretikas, ir pastarieji jo užsiėmimai gali tapti parodos sumanymo raktu.

Visų pirma, jis nesibodi kalbėti apie eksponatus kaip rekvizitus, „atliekančius tapybos vaidmenį“. Pirmiausia jis turi omenyje Benignos Kasparavičiūtės video filme „Noriu išreikšti save“ panaudotus tapybos darbus, kuriuos ji pasitelkia kaip foną preparuodama menininko (tapytojo) statuso klišes. Tačiau ši tapyba – ar rekvizitai – eksponuojama parodoje drauge su pačiu filmu, tad ir kiti parodoje eksponuojami kūriniai, menininkų teiginiai, gestai ir netgi pati paroda persismelkia galimybe, kad nieko „tikro“ tame nėra, ir iš tiesų eksponuojami tik nuogi parodos mechanizmai. Žinoma, tai netiesa.

Antra, kaip įprasta meno kritikui ir kaip išryškėja šioje parodoje, Kęstutis Šapoka savo kūryboje remiasi kitais kūriniais. Jis tai daro mažų mažiausiai dvejopai: juose dalyvaudamas, kaip liudija, pavyzdžiui, Alekso Andriuškevičiaus performanso „Kelionė“ įrašas; arba semdamasis iš jų idėjų, ir, pasak autoriaus, ne visuomet gerų. Nepaisant nevienprasmiškos, skeptiškos ar net sarkastiškos autorių pozicijos ir daugybės nutylėjimų, parodoje atsiranda ištisos serijos kūrinių, gvildenančių aktualias meno procesų temas.

Žiūrovas itin išsamiai supažindinamas su šokių video kamerai serija, kurioje eksponuojamas 1996 m. Gintaro Šepučio darbas „Žodžių žaismas“ – šokis, sukurtas pagal meno kritiko ir poeto Alfonso Andriuškevičiaus eiles, paskatinęs Šapoką sukurti šokius pagal Alfonso Andriuškevičiaus poleminį straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“, o vėliau – ir pagal Lolitos Jablonskienės tekstą katalogui „Emisija 2004 – ŠMC“.


Iliustracija: Kęstutis Šapoka, „Buvęs Revoliucijos muziejus“. Kartonas, aliejus, apie 1994 m.