Pastarąjį dešimtmetį Gintaras Makarevičius yra žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas ir scenografas. Tačiau visus šiuos metus jis taip pat nepaliauja piešti. Tai spontaniška, jokių kūrybinių programų ir siekių nesusaistyta paralelinė veikla, kurią paskatina atsitiktiniai impulsai – noras atkartoti kasdienybėje matytą vaizdą, situaciją, sapną ar tiesiog atlikti fizinį piešimo veiksmą, kurio metu, laisvai vedžiojant ranką popieriuje, gimsta anoniminiai portretai, erotiniai vaizdai ir fantazijos, iškeliančios į paviršių įvairias fobijas.

Per daugelį metų išryškėjo keletas temų, prie kurių menininkas nuolat sugrįžta. Kai Gintaras Makarevičius paskutinį kartą eksponavo savo piešinius Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Nekaltas gyvenimas“ 2000 metais, tai buvo iš televizoriaus ekrano perpiešti epizodai. Vėliau ši tema transformavosi perkeliant dėmesį nuo transliuojamų vaizdų į patį žiūrėjimo veiksmą – taip ėmė rastis daugybė „Televizoriaus žiūrėtojų“ portretų tuščiomis akimis. Atskirais ciklais galima pavadinti piešinius, kuriuose dokumentuojamos akistatos su policija („Policija“) ir benamių gyvenimo detalės („Paryžiaus bomžai“). O visa kita – tai nuolat kintantis dienoraštinių vaizdinių srautas.

Iliustracija. Gintaras Makarevičius. Iš serijos Televizoriaus žiūrėtojai. 2004-2010