Lt / En
Anne Katrine Dolven. Judantis kalnas
2004.XI.26 - 2005.I.09
Organizatoriai: Bergeno meno centras, Šiuolaikinio meno centras

A K Dolven gyvena Londone ir Lofotene (Norvegija). 2004 metais Dolven tapo viena populiariausių šiuolaikinio Norvegijos meno atstovų. Ji studijavo Ecole des Beaux Arts Aix-en-Provence, Ecole National Supérieur des Beaux Arts Paris ir Oslo Valstybinėje menų akademijoje. Prieš apsigyvendama Londone, devynerius metus praleido Berlyne. Dolven eksponuoja savo darbus visame pasaulyje, stambios personalinės jos parodos rengiamos žymiausiose galerijose. Už savo darbus yra apdovanota įvairiomis premijomis, pavyzdžiui, Fred-Thieler premija (Berlynas). Aktyviai dirbdama ir meno, ir politikos srityse, Dolven daro ženklią įtaką Norvegijos meno pasauliui.

“Mene svarbiausia ne pats paveikslas.
Mene svarbiausia – pasaulis už paveikslo.”
A K Dolven, Carnegie Art Award catalogue (Carnegie meno apdovanojimų katalogas), 2003

A K Dolven darbai neapsiriboja vienu žanru: menininkė naudojasi tapybos ir kino, video ir fotografijos išraiškos priemonėmis.

Vienas iš A K Dolven paveikslų ciklų pavadintas ar moterys sugeba mąstyti: tai rodo, kad A K Dolven abstrakti tapyba yra taip pat ir politiška.

Plataus formato darbuose, kuriuose įžvelgiamos abstrakčios formos, ji aliejiniais dažais tapo ant aliuminio. Didelių ir ypatingai lengvų paviršių pagalba ji priverčia žiūrovą pamatyti tai, kas yra už paveikslo ribų. Darbų estetika minimali, naratyvas iš viso neegzistuoja. Paveikslai nėra statiški. Veikiami šviesos, jie keičiasi dėl šešėlių ir atspindžių. Paveikslai tyliai įsiveržia į erdvę ir sustiprina mūsų gebėjimą stebėti aplinką.

“Daugybę darbų – ir filmuotų kamera, ir tapytų ant aliuminio – sieja kadro ar rėmo ribos tyrinėjimo pojūtis. Video filmuose kadrą aš naudoju taip pat, kaip keturias paveikslo briaunas tapyboje. Tai nėra tik formos dalykas: man įdomu ne tik tai, ką mes įžvelgiame kūrinyje, kaip susiliečiame su jo riba, bet ir tai, kaip ji susiliečia su nematomu elementu, vaizduotės elementu, kuris egzistuoja anapus kadro ar rėmo. Tapybos darbų atveju reikia laiko, kad tai pamatytum; filmo atveju laikas suteikiamas: tiesiog tai pateikiama skirtingu būdu.”
A K Dolven, interviu su Elle Carpenter, katalogas it could happen to you (tai galėjo nutikti tau), 2002

Minimali estetika ir naratyvo stoka – dominuojantis A K Dolven kūrybos bruožas; jis sieja video/kino darbus ir tapybą. Filmai, demonstruojami parodoje, rodo žiūrovams žmogaus kūno ir proto galią, bet kartu ir pažeidžiamumą: ši esminė dichotomija vyksta dviejose skirtingose aplinkose:

Begalinėje, amžinoje gamtoje (lauke)
Asmeninėje intymioje erdvėje (viduje)

Visi filmai filmuoti video kamera arba 35 mm juostoje. Jie nemontuoti, vidutinė trukmė maždaug keturios minutės. Vienas filmas demonstruojamas kaip plataus formato 35 mm projekcija (10 m pločio). Kiti – iš 35 mm juostos pervesti į DVD formatą.

Begalinė ir amžinos gamtos lauke sąvoka plėtojama dviejuose darbuose:

tarp dviejų rytmečių, 2004
judantis kalnas, 2004

Tarp dviejų rytmečių filmuojama Lofoteno salose, esančiose į šiaurę nuo Poliarinio rato, liepos 22-osios vidurnaktį – magišką saulės be šešėlių valandą. Darbas pateikia nepakartojamo archaiško grožio sceną, kurioje slypi grėsminga atsiminto sapno galia. Keturių keistai androgeniškų, primenančių statulas kūnų, akivaizdžiai bekojų ir berankių, rimtis ardo idilišką ir amžiną gamtovaizdį. Šios nuogos ir beplaukės figūros nejudėdamos sėdi ant didžiulių tamsių akmenų ir žvelgia į jūrą. Vienas torsas sėdi visai šalia kranto, už jo – pora ant vieno akmens, o ketvirtasis įsitaisęs ant didžiulio akmens arčiausiai prie žiūrovų. Smėlyje netvarkingai išmėtyti daiktai – knygos, veidrodis, vėrinys ir lūpų dažai – sieja šias figūras su kasdienybe ir mūsų laikais, su tuo, ką jų nežemiškumas, atrodo, neigia. tarp dviejų rytmečių yra filmas-instaliacija. Jis demonstruojamas kaip 35 mm projekcija. Nors filmas begarsis, jam akompanuoja projektoriaus garsas.

Judantis kalnas buvo filmuojamas paukščių saloje Rioste (Norvegija), 68.2º šiaurės platumos. Skamba klykiančių paukščių kakofonija – garsi ir sielvartinga. Kamera stebi dvi moteris, žvelgiančias į lemtingą kraštovaizdį. Jų galvos (viena šviesiaplaukė, kita tamsi) užima du apatinius kadro kampus. Jos tarsi įrėmina didžiulę virš jų iškilusią uolą. Rūkui kylant, matome vis daugiau ir daugiau paukščių, kurie įskrenda į plyšį uoloje ir išskrenda iš jo. judantis kalnas demonstruojamas kaip projekcija ant sienos kambario dydžio dėžėje. Grindys nuožulniai kyla link vaizdo, kuris atsispindi baltame žvilgančiame kambario interjere

Intymios ir asmeninės erdvės viduje sąvoka buvo plėtojama penkiuose darbuose. Keturi iš jų buvo demonstruojami kubo, įrengto hole, viduje. Penktasis įrengtas jau už durų, parodos salės erdvėje. Visi darbai buvo instaliuoti taip, kad žiūrovas stebėtų juos iš tam tikro taško.

Valgymas, 2003
tai galėjo nutikti tau, 2001
Mergaitės kambarys, 2004
priešais laikrodį, 2003

Visi keturi darbai nagrinėja jauno/seno, vyro/moters, vyro/vyro, moters/mergaitės, sveiko/nesveiko santykį.

Valgyme šeši žmonės pietauja namų aplinkoje. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visiškai įprasti šeimos pietūs: motina maitina mažą vaiką, pagyvenusi moteris ir jauna mergina sėdi viena priešais kitą ir valgo sriubą. Tačiau dviejų jaunų vyrų, sėdinčių stalo gale ir švelniai maitinančių vienas kitą, vaizdas ardo normalumą, griauna kitus santykius aplink stalą.

Tai galėjo nutikti tau matome moterį, pasipuošusią vakarui mieste, gulinčią ant lovos šalia vyro, kuris arba miega, arba serga. Jis dėvi marškinius, akys užmerktos, jis beveik nejuda, apatinę kūno dalį dengia paklodė. Moteris guli ant apkloto, jos ilgi rusvi plaukai pasklidę ant pagalvės. Jų santykiai visiškai neaiškūs: ar ji slaugo, guodžia jį, ar mėgina suvilioti? Ar jie draugai? Tėvas ir duktė? Brolis ir sesuo?

Mergaitės kambaryje perteikiama magiška laiko deformacija. Tarsi slėpdamasi vaikystėje, pagyvenusi moteris įžengia į mergaitės miegamąjį žydromis sienomis ir rožiniu apklotu ant lovos. Baltose lentynose – daugybė žaislų ir vaikiškų komiksų knygelių. Ji nusivelka chalatą, lieka su gėlėtais naktiniais marškiniais, atsigula į lovą, skaito vaikišką knygą, nusiima akinius, apsiverčia ant kito šono ir užmiega. Ši vaizdinga seno ir jauno jungtis vyksta tyliai skambant pop muzikai (2004), kuri tarsi sklinda iš gretimo kambario.

Priešais laikrodį sutelkia dėmesį į kairiąją moters krūtį. Jos geidulingas pavidalas užima daugiau nei pusę ekrano. Likusioje dalyje matome už jos kabantį paprastą virtuvės laikrodį. Per ploną palaidinės audinį aiškiai matomas spenelis tampa mūsų žvilgsnio centru. Atskirta ir keistai apgaubta krūtis transformuojasi į kažką kita, nepriklausomą nuo didesnės fizinės formos. Nejudanti, tačiau grėsmingai alsuojanti, ji sukelia nerimą.

Laiptai, matomi per skylutę duryse, vaizduoja tamsaus medžio laiptus, uždengtus aksomo kilimu; ant jų, tarsi dažų dėmės ant drobės, mėtosi spalvoti drabužiai. Beveik nuoga moteris, nugara į mus, leidžiasi laiptais žemyn lėtai rengdamasi: ant vieno laipto ji apsivelka marškinėlius, ant kito – megztinį, po to kelnes, švarką, apsiauna sportbačius. Scenos vaizdą riboja skylutės duryse metmenys, todėl žiūrovams tenka keisti padėtį, kad pamatytų tai, kas paslėpta nuo jų žvilgsnio. Siužeto nėra, todėl nepaisant skylutės žiūrovai nesijaučia esą vojeristai.

Šiais filmais ir video darbais A K Dolven leidžia žiūrovams pažvelgti į intymią asmeninę aplinką. Juos sieja kaitos lėtumas ir trukmės pojūtis, taip pat juslingumas, kurį sukelia mūsų betarpiškas susidūrimas su darbu.
Galerija
Kalendorius
AIKO herbariumas: augalų rašymas įvietintose ekologijose
Susitikimas su menininke Beatriče Mockevičiūte
Kitokie skaitymai. Scratch my back, and I'll scratch yours
Leo Goldsmith. Podirvinis posūkis: pogrindinė vaizduotė šiuolaikiniame mene
Beatričės Mockevičiūtės parodos „Asukas“ atidarymas ir knygos pristatymas
Julie Peeters. Žurnalo BILL 2-ojo numerio pristatymas
Archyvas