Kuratorius: Stephen Hepworth.

Menininkai: Jim Lambie, Jun Hasegawa, Kate Bright, Graham Little, Peter Davies, Gary Webb, Eva Rothschild, Clare Woods, David Thorpe, Simon Periton, Dj Simpson, Matt Franks.

„tailsliding“

Tailsliding - tai pavojingas riedlentininkų judesys, sukeliantis adrenalino antplūdį ir turintis nelegalumo skonį. Žodis „tailsliding“ yra visiškai specifinis tiems, kurie žino, ką jis reiškia. Jame numanoma ta pagarba, kurią riedlentininkai jaučia vienas kitam, tai, kaip jie žiūri ir laukia, kol kiti atlieka judesius, tai, ką jie daro su duota erdve ir joje pačioje ir tai, kaip ši bei kitos gatvės kultūros plinta nepaisydamos nacionalinių sienų.

Jaunų britų tapytojų ir skulptorių paroda 21 amžiaus pradžioje provokuoja naują diskusiją apie meno santykį su tradicija, amatu ir meistriškumu. Šiuolaikiškos medžiagos, suderintos su meile rankų darbui, oponuoja menui „užsakomam telefonu“. Tai neskubanti, spalvinga paroda, leidžianti sau prabangą atsiriboti nuo jau įprastu tapusio kritinio diskurso, plėtojamo šiuolaikiniame mene. Nerimą ar protestą pakeičia maloni daiktų ir vaizdinių gamyba - ne-sociali, ryjanti vienišą laiką uždarose studijose. Rankų darbas čia yra ne tiek ištikimybė tradicijai ar ironiškas meno analitiko komentaras, kiek paprasčiausia tokio poreikio išraiška. Atsiribojama nuo fatališkų vizualiosios kultūros teoretikų išvadų apie vaizdinių galią ir prievartą, nuo svarstymų apie kodus ir referencijas, atsiduodant naujojo amžiaus hedonizmui, kuris tampa užkrečiamas savo dosnumu.

„Šią parodą vienija atsitraukimas nuo asmeninių dalykų perpasakojimo video ir teksto pagalba ir pykčio bei užsibrėžimo tyrinėti socialinius dalykus nebuvimas. (…) Jie [menininkai] demonstruoja optimizmą naujajam amžiui, iš dalies veikiamą dabartinio ekonominio pakilimo ir padidėjusių galimybių pragyventii iš meno besiplečiančioje rinkoje. Kai kurie trokšta sukurti darbus, kurie egzistuoja ant mūsų suvokimo galimybių ribos, išjuokdami mūsų sugebėjimus atpažinti. Jų darbai skamba kaip hip-hop‘o, garage‘o ir house‘o miksas iš fragmentų, pakabintų ant sienos. Reklama, filmai, dizainas ir mada susisuka spirale į darinį, kuriame vengiama išvadų, tačiau linkstama prie prie stiliaus ir turinio semplavimo. Tai romantiškas reginys, kuriame jaunatviškas nuotykis gali atitraukti nuo niūrios realybės. Jis įvilktas į troškimą vėl teigti romantiškos dvasios galimumą, iš naujo įteisinti jutiminį ir atsparų grožį, neperlenkiamą į kičo pusę.“

Stephen Hepworth