Lt / En
Renginių serija „Rasės pokalbis“
Kuratorės Virginija Janušauskaitė ir Gerda Paliušytė
2019.11.21 - 2020.01.31
„Rasės pokalbis“ – tai kino peržiūrų ir kitų renginių serija, kuri klausia, kodėl Lietuvoje apie rasę kalbėti sudėtinga, lyg neturėtume tam tinkančios kalbos, ar tikrai su rasės tema nesusiduriame kasdienybėje, ir kodėl tai svarbu.

Šis projektas – tai ir bandymas atsekti, kodėl rasės tema Lietuvoje taip mažai reflektuojama net tada, kai refleksijos trūkumas žeidžia ar trukdo atverti svarbias istorines ir politines perspektyvas. Lietuvoje kalbėti apie rasę nėra įprasta: rasės požiūriu tai kone homogeniška šalis, o susidūrimai su kitos odos spalvos žmonėmis pasakojami kaip kelionių ir emigracijos, o ne kasdienybės istorijos. Kultūrinei tikrovei šiuose pasakojimuose neteikiama daug reikšmės, nepaisant to, kad ji kupina muzikos, krepšinio ir detektyvinių serialų – visa tai nelaikoma pakankamu nenutrūkstamo pokalbio tarp kultūrų ir rasių įrodymu. Ištisos kartos daugybę dešimtmečių gyvena džiazu ir Lotynų Amerikos šokių ritmais, ir vis tik tiek daug žmonių įsitikinę, kad apie rasę kalbėti nebūtina, nes jų gyvenime ji neegzistuoja.

Populiariojoje kultūroje Lietuvoje šiuo metu veikia bent du ryškūs vertybiniai poliai, kurių vieną pagal kilmę galima sieti su Vakarais, kitą – su Rytų Europa. JAV ir kitų vakarietiškų šalių popkultūros įtakoje vis labiau skatinamas politinis korektiškumas ir socialinis bei kultūrinis sąmoningumas; tuo pat metu Rytų Europos popkultūros įtakoje kuriamos rasistinės reklamos ir muzikiniai klipai, kurie būtų neįsivaizduojami Vakaruose, naudojant tropus iš „senų laikų“ ir komedijų, įsitikinus viso to „nekaltumu“. Šios dvi kultūros egzistuoja lygia greta, dažnai tuose pačiuose žiniasklaidos kanaluose ar net viename sakinyje; dar dažniau jos karingai viena kitai priešinasi ir oponuoja. Šioje konsteliacijoje dalyvauja ir sovietinė „tautų draugystės“ ideologija bei struktūrinis rasizmas, gimęs karinėse Sovietų sąjungos struktūrose; ir tai, kas šiandien liko iš grynos tapatybės idėjos. Lietuva nesusiduria su rasės problema taip, kaip su ja susiduria JAV, Pietų Afrika ar Naujoji Zelandija, ir dėl to Lietuvos kasdienybėje ir kultūroje atsiveria milžiniškos „pilkosios zonos“ ir daug erdvės nesusipratimams. Vilniaus taksi vairuotojas noriai deklaruoja neturintis jokių išankstinių nusistatymų prieš juodaodžius ir tuoj pat papasakoja sovietinių laikų anekdotą apie „čiukčius“. Jaunimo kultūroje bangomis keliauja su afroamerikiečių kultūra siejamos mados – nuo dešimtojo dešimtmečio treninguotų skustagalvių iki šiandienių „gatvės šokio“ pamokų – tačiau kultūrinės apropriacijos instrumentai ir implikacijos lieka neįsisąmoninti. Ant Vilniaus senamiesčio sienos atsiranda graffiti su užrašu „real niggas never die“ („tikri „nigeriai“ niekad nemiršta“) – bet kaip ir kodėl šis užrašas čia atsirado? Galima sakyti, kad Lietuvoje nėra daug neatsakytų klausimų rasės tema, bet tik todėl, kad dėl kultūrinės inercijos dar nėra sukurtas žodynas, kurio pagalba tuos klausimus būtų galima formuluoti. Ta pati inercija lemia, kad žmonės nelaiko savęs rasės – baltosios rasės – ir pokalbio apie rasę dalimi: baltumas suvokiamas kaip neutralus, jis „nematomas“.

Vienas iš šio projekto tikslų – kalbėti apie mūsų geografinei vietovei būdingas šiandien egzistuojančias rasizmo formas ir pasiūlyti vieną kitą įrankį jų reflektavimui. Perfrazuojant Anos Vaz ir Tristano Beros sukurtą filmą „Filmas, atsiimtas“ (“A Film, Reclaimed”, 2015), siekiame pripažinti rasizmą kaip Lietuvoje egzistuojančią problemą. („Britų ir Amerikos elitams vergovė neiškilo kaip krizė, kol jos kaip tokios neiškėlė abolicionizmas,“ sakoma filme; „rasinė diskriminacija neiškilo kaip krizė, kol jos kaip tokios neiškėlė žmogaus teisių judėjimas.“) Vadovaujantis jų ir kitų menininkų ir mąstytojų nužymėta kryptimi tvirtiname, kad dalyvaujame globaliuose procesuose, ir norime susipažinti su pokalbyje galinčiomis atsiverti galimybėmis.

Projekte persipina rasės diskursas sovietinėje aplinkoje, šiuolaikinė kultūrinė erdvė Lietuvoje (daugiausia dėmesio skiriant populiariajai kultūrai ir menui) bei menininkų, akademikų ir žmogaus teisių aktyvistų įdirbis tarptautiniu mastu – jų formuluojami rasės klausimai, kuriantys kalbą ir žodyną jiems gvildenti ir iškeliantys būtinybę tai daryti.

Renginių seriją „Rasės pokalbis“ kuruoja Virginija Januškevičiūtė ir Gerda Paliušytė.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
Kalendorius
Anos Vaz filmų programa (kartojimas)
Pakartotinė naujausio Gerdos Paliušytės filmo „Nevermore“ peržiūra
Sudano kino grupės filmų peržiūra
„Rasės pokalbis“: trys Anos Vaz filmai
Ekskursija po parodą „JCDecaux premija“ su kuratore
Rūtos Butkutės performansas „Užburtas veiksmas #1“
Archyvas