Lt / En
ŠMC Skulptūrų kiemas
Kuratorius: Kęstutis Kuizinas
Atsinaujinusiame ŠMC skulptūrų kieme pristatoma menininkų Antano Gerliko, Donato Jankausko, Žilvino Landzbergo, Mindaugo Navako bei Pakui Hardware skulptūrų paroda. ŠMC skulptūrų kiemas sumanytas kaip menininkų erdvinėms iniciatyvoms atvira, kintanti kūrybos erdvė po atviru dangumi. Įkurdamas skulptūrų kiemą ŠMC grįžta prie Vytauto Čekanausko, 1968 m. atsidariusių Dailės parodų rūmų architekto, sumanymo šią teritoriją skirti būtent skulptūros ekspozicijoms. Tokiu būdu išryškinamas ir šio architektūrinio ansamblio – vertingo paveldo objekto – vientisumas ir išbaigtumas. Nauja ŠMC ekspozicijų zona atveriama ir kaip nauja vieša miesto erdvė – dienomis lankytojams atviras meno skveras Vilniaus senamiestyje.

Skulptūrų kiemo darbo laikas: kiekvieną dieną nuo 12 val. iki 20 val.



Antanas Gerlikas
Statiniai, 2016
Betonas


Pirmą kartą Antano Gerliko solo parodoje „Kopos“ pristatyti skulptūriniai objektai yra menininko sapne regėtų struktūrų rekonstrukcijos. Jos iškyla kaip monumentas balsui, sapne kvietusiam kartu pakilti, ir kaip keliarodis komunikacijai su tuo, kas toli, aukštai ir visaip kitaip – ne čia.


Donatas Jankauskas
Sportbatis, 2016
Polistireno putplastis, poliurėja


Donato Jankausko kūriniams būdingi antropomorfiniai personažai – beždžionžmogiai, sukurti perfrazuojant M.K.Čiurlionio kūrybą ir filmo „Beždžionių planeta“ veikėjus, bei kitos masyvios, zoomorfinės menininko skulptūros yra trumpam pakeitę ne vieną gatvę ar pastatą. ŠMC kieme nugulusi skulptūra – pamestas King Kongo sportbatis – kiek anksčiau publikai jau buvo pristatytas MMC organizuotoje atsisveikinimo su „Lietuvos“ kino teatru parodoje bei kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“.



Žilvinas Landzbergas
Iškaba, 2016
Plieno tinklas, skarda


Plieno tinklo ir skardos skulptūra, įkūnijanti abstraktų įrankį, panašų į trimitą ar vinį, atsuktą į užrašą „ŠMC“, primena modernistinės architektūros gamyklų pastatams būdingas iškabas – ne tik skelbiančias įstaigos pavadinimą, bet drauge ir iliustruojančias joje atliekamų darbų ar gaminamų produktų pobūdį. Ši skulptūra buvo sukurta ŠMC parodai „Random Rapid Heartbeats“, 2016 m. vykusiai Talino kunsthalėje, savo veikla ŠMC giminingoje meno institucijoje. Kelioms valandoms iškelta ant modernistinės tarpukariu pastatytos kunsthalės stogo Taline, ji buvo lyg pokštas apie ŠMC „užvaldytą“ Talino kunsthalę, o taip pat – priminimas apie dviejų meno institucijų ir dviejų šalių istorijų bendrumus.


Mindaugas Navakas
Praleisk mažesnį, 2017
Granitas


Centrinėje kiemo dalyje esančios skulptūros įgyvendinimui buvo pasirinktas įvairių rūšių granitas ir kontrastinga akmens paviršiaus apdirbimo technika: stambių akmens luitų pjaustymo ir deginimo žymės gretinamos su poliruotais riedulių paviršiais. Šešių dalių ir daugiau nei 50 tonų sverianti skulptūrinė kompozicija ŠMC kieme sustingsta į architektūriškai darnią visumą. Žiūrovo vaizduotę provokuojanti kūrinio masė byloja apie menininkui svarbią dydžio kategoriją, o skulptūros dalių tarpusavio santykis ir atšiaurus medžiagiškumas žaismingai kontrastuoja su paradoksaliu ir akivaizdžiai ironišku kūrinio pavadinimu.


Pakui Hardware
Įkvėpimai, 2017
Graviruotas piešinys ant Plexiglas, LED sistema, Austrotherm XPS ekstruzinis polistirolas, aliuminio profilis, PVC spauda, transportiniai diržai, Valstybinė oro kontrolės tyrimo stotis Nr. 0001


Specialiai oro kokybės matavimo stočiai ŠMC kieme sukurta menininkų dueto instaliacija žongliruoja miesto reklaminės estetikos įrankiais, kuriais piešiamas iš tiesų dviprasmiškas ir kiek ironiškas kvietimas susipažinti su naujaisiais ateities aksesuarais – įvairiais kvėpavimo filtrais, apsaugančiais miestiečius nuo nuolatinės oro taršos. Kūrinyje panaudoti keli skirtingų filtrų įrenginių patentų piešiniai, pateikiant kelis ateities aksesuarų pavyzdžius.
Projekto architektai: Ona Lozuraitytė ir Petras Išora


Felipe Braga
Funkcionalus kūrinys #4 (diena nakčiai) 2015-2017
Betonas, medis, stiklas, langų plėvelė


Tęstinis brazilų skulptoriaus kūrinys, originaliai eksponuotas grupinėje parodoje „Vienbalsė naktis“ 2017 m. vasarą, yra Linos Bo Bardi autorinio ekspozicinių stendų dizaino, sukurto San Paulo muziejui 1968 m., kopija, padengta perforuota termoizoliacine plėvele. Kūrinys reflektuoja ne tik architektės projektą, bet ir Claude’o Lévi-Strausso 1920 m. įžvalgą apie spartų Lotynų Amerikos miestų kismą, kurioje sparčiai kylantys nauji urbanistiniai elementai įvardinami kaip išsišokantys savo fasadiniu džiaugsmingumu. Šiandien komercinių pastatų langams dengti naudojama plėvele padengtas skulptūros paviršius, vienu metu ir atspindintis, ir filtruojantis savo aplinką, perkelia abiejų autorių idėjas į šiuolaikybės problematiką: gentrifikacijos, paviršutiniško planavimo, bendruomeniškumo nykimo temų lauką.


Maria Loboda
Viešos dorybės – privačios ydos, 2018
Bukai, plienas, kalnų krištolas


Maria Loboda tyrinėja transcendencijos idėjas ir jų raišką įvairiose kultūrose – perėjimo ir transformacijos patirtis, užkoduotas paslaptinguose objektuose, archeologijoje, architektūroje, religijoje ir mene. Lobodos kūriniai – tai mįslės, sulipdytos iš pamirštų istorinių nuorodų, kurios šiandien prabyla naujai. ŠMC kiemelio skulptūroje menininkės pasirinkti elementai, tokie kaip vienas archaiškiausių šiaurinių medžių – bukas, taip pat plienas, pusbrangiai akmenys ir menamas vanduo – turi daugialypes reikšmes senovės ir modernybės mituose. Jų jungtis užkimšto šaltinio pavidale mena mįslę apie galimybę pažadinti užmigusias ar įsivaizduojamas šios Vilniaus vietos galias.


Fernando Sánchez Castillo
Gernikos sindromas - Azor, 2012-1028
aliuminis, plienas, bronza


Fernando Sánchez Castillo kūrinyje susipina menininką dominančios istorinės, politinės ir kultūrinės paralelės. Kūrinio medžiaga – ne atsitiktinės metalo žaliavos, o 1939 - 1975 m. valdžiusio Ispanijos diktatoriaus Francisco Franco jachtos Azor dalys, metalo atliekų perdirbimo įmonėje supresuotos į netaisyklingus panašaus tūrio kubus. Jachta Azor buvo naudojama ne tik reprezentacinėms reikmėms ir tarptautinėms deryboms, bet ir vėlesnių Ispanijos valdančiųjų bandyta pritaikyti turizmui, taip sukeliant prieštaringas visuomenės reakcijas.

Dirbdamas su sudėtingomis istorinėmis ir politinėmis temomis, menininkas ieško būdų ne tik įprasminti skaudžius, trauminius istorijos epizodus, bet ir suteikti jiems naują kultūrinę kalbą, suvokti konkrečių įvykių, figūrų ir artefaktų pozicijas šiandienoje. Savo pavadinime į žymų Pablo Picasso kūrinį referuojantis darbas naudoja tapytojui priešingą metodą – užuot atskleidęs skausmingo įvykio mastą geometrinėje kalboje, Sánchez Castillo ją pasitelkia neutralizuodamas istoriją, kurdamas lanksčios kompozicijos instaliaciją su absurdo potekste. Nors kūriniui būdinga modernaus ir šiuolaikinio meno lauke prigijusi minimalistinė raiška, jo forma nėra neutrali.

Sudėtinga politinė ir istorinė medžiagos kilmė sukuria kompleksišką darinį – probleminį monumentą ir jo parodiją tuo pačiu metu. Vilniuje – viename iš Franco „Mėlynosios divizijos“, Antrojo pasaulinio karo metu suburto Ispanijos kariuomenės dalinio, tranzito taškų – eksponuojamas Gernikos sindromas yra aktualus ir iškalbingas kūrinys, leidžiantis nepastoviame šiandienos politiniame klimate plėtoti diskusiją apie totalitarinių jėgų veikimą, galimybes jas atpažinti ir nukenksminti.


Beatričė Mockevičiūtė
Asukas, 2019
Nerūdijantis plienas


Beatričė Mockevičiūtė kūrybą sieja su galimybe pajausti tai, kas kasdienybėje dažnai yra permatoma ir efemeriška. Daugiabučiai, kuriuos lanko saulės atspindžiai, ar krovininių sunkvežimių tentai, plaikstomi vėjo, nors ir kruopščiai sukurti žmogaus, kartu yra savarankiški ir nenuspėjami.

Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skulptūrų kieme pristatomas „Asukas“– tęstinio menininkės projekto, pirmą kartą 2018 m. pristatyto Lietuvos kompozitorių sąjungos namuose, o 2019 m. ir ŠMC skaitykloje bei terasoje, dalis. Kūrinių ciklo pavadinimas „Asukas“ suomių kalba reiškia „gyventojas“, Mockevičiūtės kūriniuose – tai vienas permatomų kasdienybės personažų, jungiančių Alvaro Aalto ir Vytauto Edmundo Čekanausko architektūrinę kūrybą, miesto paviršius ir šviesos pėdsakus.


Augustas Serapinas
Kėdė parodos prižiūrėtojui (balta/dangaus mėlyna), 2019
Dažytas medis, skėtis


„Kėdė parodos prižiūrėtojui“ – kūrinys, dedikuotas parodų prižiūrėtojams. Ši Augusto Serapino kūrinių serija – tai internete rastų, iš įvairiausių pasaulio vietų kilusių paplūdimio gelbėtojų kėdžių perdirbiniai ir kopijos. Tai yra menininko komentaras apie vieną iš institucinių parodos standartų – parodų prižiūrėtojus, kurių buvimas parodose dažnai suvokiamas kaip duotybė ir neretai nėra reflektuojamas. ŠMC skulptūrų kiemui sukurta nauja kėdė yra potenciali budėjimo vieta ir gali būti naudojama tik parodų prižiūrėtojų. Šie, atsisėdę tarsi į sostą, įgyja teatrališkumo ir drauge gali stebėti publiką apačioje. Kūrinys buvo specialiai sukurtas ir pirmąkart pristatytas pagrindinėje 58-osios Venecijos bienalės parodoje „Kad gyventum įdomiais laikais“ 2019 metais.


Robertas Narkus
Pasitikėjimas, 2019
Kūrinyje panaudoti šviestuvai, stovėję Vilniaus oro uosto (VNO) nusileidimo take



Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Galerija
Kalendorius
Filmų programa - There Was a Forest in the Ceiling
Poezijos ir muzikos naktis: Žygimantas Kudirka
Maria Manuel Oliveira. Atradimų trajektorijos: Malonumas tyrinėti
Tarptautinis Kauno kino festivalis: filmo „La Flor“ peržiūros
Vilnius Mama Jazz 2019 programa
Haruno Farockio filmų retrospektyva | Nepatogus kinas
Archyvas