Birželio 15 d., antradienį, ŠMC skaitykloje

LUNI diskusija „Kūrybinės industrijos – galimybės kūrybiniam potencialui ar nauja kapitalistinio
išnaudojimo forma?“, dalyvaujant Gintautui Mažeikiui ir Redui Diržiui


„Fluxus ministerija“, talentų konkursai televizijoje, milijonus kainuojantys kultūriniai renginiai mieste ir žurnalų viršeliuose atsidūrę menininkai – visa tai kūrybinių industrijų pavyzdžiai. Šia tema jau porą dešimtmečių Vakaruose netyla diskusijos, kuriose kūrybinės industrijos ir liaupsinamos, ir aštriai kritikuojamos. Ir tai nenuostabu.

Viena vertus, šiuolaikinėje kultūroje vis daugiau erdvės skiriama žūtbūtinėms kūrybingumo ir naujų talentų paieškoms: skatinama savarankiška meninė veikla ir saviraiška, ji tampa svarbia ne tik kultūrai, bet ir ekonomikai, verslui. Susidaro įspūdis, kad prieš kelis dešimtmečius skambėjusį radikalių menininkų šūkį „Kiekvienas žmogus – menininkas“ perėmė oficialusis diskursas, ir dabar menininkais gali vadintis tiek reklamos vadybininkai, tiek dizaineriai, tiek verslininkai. Jų meniniai sugebėjimai nuolatos gilinami įvairiuose mokymuose, jiems skiriamos egzotiškos miestų erdvės, dalyvaujant projektuose jiems suteikiamos simbolinės trumpalaikės garantijos.

Kita vertus, kūrybinės industrijos ne tik leidžia atsirasti tokioms kategorijoms, kaip „sėkmingas“ ir „nesėkmingas“ menininkas, bet taip pat paverčia menininkus priklausomais nuo kapitalistinio išnaudojimo. Šiuolaikinis kapitalas nėra vis labiau suinteresuotas nematerialaus, negarantuoto darbo sektoriaus plėtra.

Kyla klausimas, ar menininkai – visi tie, kurie vadinami menininkais, – nepriverčiami kurti pridėtinės vertės kapitalui, prisitaikyti prie jo logikos, nors patys nesulaukia jokių garantijų? Ar kūrybinių industrijų – iš mažai apmokamo kūrybinio menininkų darbo mintančio kapitalo – kritikos poreikis jau subendro Lietuvoje? Koks šūkis geriau išreiškia kūrybinių industrijų credo – „Kiekvienas žmogus – menininkas“ ar „Visa, kas tvirta, ištirpsta ore“?